Vatikanas/Vatican. Clemens XI. Giulio, 1708

Klemensas XI (lot. Clemens XI, tikroji pavardė Giovanni Francesco Albani, 1649 m. liepos 23 d. Urbinas – 1721 m. kovo 19 d. Roma) – Romos katalikų bažnyčios popiežius nuo 1700 m. lapkričio 23 d. iki mirties. Gimė vienoje turtingiausių Urbino šeimų. Studijavo senovės kalbas ir teisę Romoje. Nuo 1690 m. kardinolas. Nuo pontifikato pradžios buvo įtrauktas į Ispanijos įpėdinystės karą (1701-1714 m.). Iš pradžių rėmė prancūzus ir pripažino Pilypą V Ispanijos karaliumi. Tuo pasipiktinęs Šventosios Romos imperijos imperatorius Juozapas 1708-1709 m. įvedė kariuomenę į Popiežiaus valstybę ir grasino užimti Romą. Klemensas XI buvo priverstas Ispanijos karaliumi pripažinti Austrijos erchercogą Karolį (nuo 1711 m. imperatorius Karolis VI). Atsakomųjų veiksmų prieš Romą ėmęsis Pilypas V 1713 m. Utrechto taikos sutartimi iš popiežiaus atėmė leno teisėmis valdytą Siciliją. Protestuodamas Klemensas XI paskelbė Sicilijai interdiktą. 1704 m. uždraudė Kinijoje naudoti pagal vietinius papročius jėzuitų pritaikytas apeigas, tuo pakenkdamas misijoms. 1713 m. bule Unigenitus pasmerkė jansenisto P. Kesnelio 101 tezę. 1701 m. nepritarė Brandenburgo kurfiursto Frydricho III vainikavimui Prūsijos karaliumi Frydrichu I. 1707 m. patvirtino Lietuvos ir Lenkijos benediktinų 9 abatijų sujungimą į vieną Šv. Kryžiaus kongregaciją. Rėmė mokslus, ypač archeologiją, menus, turėjo didelę biblioteką, Vatikano bibliotekoje sudarė Rytų šalių rankraščių rinkinį.