Diokletianas. Antoninianas

Masė/Weight: 2,12 gr

Gajus Aurelijus Valerijus Diokletianas (apie 244 m. gruodžio 22 d. – 311 m. gruodžio 3 d.) buvo Romos imperatorius 284-305 m. Diokletianas gimė vargingoje ilyrų šeimoje Dalmatijoje ir per karinius rangus iškilo iki kavalerijos vado valdant imperatoriui Karui. Po Karo ir jo sūnaus Numeriano mirties kare su Persija, Diokletianas buvo paskelbtas imperatoriumi. Į titulą pretendavo kitas Karo sūnus Karinas, bet Diokletianas jį nugalėjo Margo mūšyje. Su jo įžengimu į sostą baigėsi III amžiaus krizė. Jis paskyrė kolegą karininką Maksimianą Herkulijų vyresniuoju imperatoriumi (Augustu) 285 m. Konstancijus I Chloras ir Galerijus 293 m. kovo 1 d. tapo jaunesniaisiais imperatoriais (Cezariais). Tetrarchijoje kiekvienas iš keturių imperatorių valdė po ketvirtį imperijos. Diokletianas saugojo imperijos sienas ir sunaikino grėsmes savo valdžiai. Jis nugalėjo sarmatus ir karpius per kelias kampanijas 285-299 m., alemanus 288 m., uzurpatorius Egipte 297-298 m. Galerijus, padedamas Diokletiano, sėkmingai kovojo su Sasanidų Persija. 299 m. jis nusiaubė persų sostinę Ktesifoną. Diokletianas vadovavo deryboms ir pasiekė ilgalaikę ir palankią taikos sutartį. Diokletianas išplėtė ir atskyrė imperijos karinius ir civilinius aparatus, reorganizavo imperijos provincijas, įkūrė didžiausią ir labiausiai biurokratinį valdymo aparatą imperijos istorijoje. Jis įkūrė administracinius centrus arčiau fronto linijos nei tradiciškai toli esanti Roma. Dėl III a. absoliutistinių tendencijų, Diokletianas iškėlė save virš imperijos masių rūmų ceremonijomis ir architektūra. Dėl valdymo aparato plėtros, karo žygių ir statybų reikėjo atlikti visapusę mokesčių reformą. Nuo 297 m. imperijos mokesčių sistema buvo standartizuota, nešališkesnė. Ne visi Diokletiano planai buvo sėkmingi: Ediktas dėl maksimalių kainų (301 m.), bandymas sutramdyti infliaciją per kainų kontrolę, davė priešingą rezultatą ir greitai buvo ignoruotas. Nors tetrarchija veikė sėkmingai jam valdant, atsistatydinus Diokletianui sugriuvo dėl Maksimiano sūnaus Maksencijaus ir Konstancijaus sūnaus Konstantino I dinastinio konflikto. Diokletiano persekiojimai (303–311 m.) buvo paskutiniai, didžiausi, kruviniausi oficialūs krikščionybės persekiojimai, kurie, tačiau, nesunaikino krikščionių bendruomenės. 324 m. Konstantinas I tapo pirmuoju krikščionimi imperatoriumi ir imperija tapo palanki krikščionybei. Nepaisant nesėkmių, Diokletiano reformos pakeitė Romos imperijos valdžios struktūrą, stabilizavo imperiją ekonominiu ir kariniu požiūriu, leido imperijai išsilaikyti dar šimtą metų, nors Diokletiano jaunystės laikais atrodė, kad ji subyrės. Nusilpęs nuo ligos, Diokletianas atsistatydino 305 m. gegužės 1 d. ir tapo pirmuoju imperatoriumi atsistatydinusiu savo noru. Po to jis gyveno rūmuose Dalmatijos pajūryje, prižiūrėdamas daržą. Jo rūmai buvo dabartinio Splito pradžia.

Antoninianas – moneta, naudota Romos imperijos laikais. Manoma, kad jų vertė buvo 2 denarai, nors svėrė tik kaip 1,5 denaro. Pradžioje antoninianai buvo sidabriniai, vėliau jie po truputį suprastėjo iki bronzos. Pavadinimas įvestas šiuolaikinių numizmatų. Antoninianus ėmė kaldinti 215 m. Karakalos valdymo metu. Moneta pavadinta pagal Karakalos vardą Marcus Aurelius Antoninus. To meto antoninianas buvo į denarą panaši moneta, tačiau šiek tiek didesnė ir vaizdavusi imperatorių su spinduline karūna ant galvos, o ne su laurų vainiku, kaip kad ant denarų. Dalyje antoninianų buvo pavaizduotos moteris (paprastai imperatoriaus žmona)^. Įvesti antoninianai buvo prilyginti 2 denarams, bet pagal sidabro kiekį buvo lygūs tik 1,5 denaro. Tai sukėlė infliaciją – žmonės ėmė kaupti denarus, kurie turėjo daugiau sidabro, tuo tarpu tiek pirkėjai, tiek pardavėjai naująsias monetas laikė prastesnėmis, todėl pakėlė kainas. Ėmė išsibaigti sidabro atsargos, kadangi Romos imperija tuo metu nebeužkariavo naujų teritorijų, o kariams imperatoriams reikėjo pinigų kariuomenės algoms padidinti ir ištikimybei palaikyti. Todėl kiekviena vėlesnė antoninianų laida turėjo vis mažiau sidabro ir vis labiau didino infliaciją. Galieno laikais antoninianai buvo kaldinami iš prasto prabos sidabro. III a. gale antoninianai buvo kaldinami iš beveik grynos bronzos, kurią gaudavo iš perlydomų senų sestercijų ir panašių monetų. Kartais varinius ar bronzinius antoninianus padengdavo plonu sidabro sluoksniu. Aureliano laikais antoninianas faktiškai tapo smulkia moneta grąžai, jo vertė buvo prilyginta 2 sestercijoms. Antoninianų buvo nukaldinti didžiuliai kiekiai. Tuo metu daug kaldino ir antoninianų kopijų, kurių užrašai ir simbolika dažnai būdavo su klaidomis. Pavienės monetos buvo menkavertės, jų labai daug pamesdavo, todėl dabar šios monetos itin dažnai randamos. Antoninianus baigė kaldinti III a. pabaigoje, kai imtasi pinigų reformų ir ėmė kursuoti sidabrinė moneta argentėjas. Šių dienų numizmatai šias monetas ėmė vadinti antoninianais, kadangi nežinoma, kaip jas vadino senovėje. Antoniniano vardas duotas todėl, kad šis pavadinimas kelis kartus paminėtas romėnų laikų dokumente Historia Augusta. Ten šiuo pavadinimu keliskart paminėtos sidabrinės monetos, pavadintos pagal Antoniną. Šį vardą turėjo keli II a. pabaigos ir III a. pradžios imperatoriai. Kadangi Karakalos imtos leisti sidabrinės monetos buvo nauja monetų rūšis, pagal asociaciją jas ėmė vadinti antoninianais, nors tikrasis jų pavadinimas ir buvo kitoks.