Trajanas. Dupondijus

Masė/Weight: 13,18 gr

Markas Ulpijus Nerva Trajanas (lot. Marcus Ulpius Nerva Traianus, dažniausiai minimas kaip Trajanas, 53 m. rugsėjo 18 d. – 117 m. rugpjūčio 9 d.) – antras iš vadinamųjų Romos „penkių gerų imperatorių“. Jam valdant Romos teritorija buvo didžiausia per visą jos gyvavimo laiką. Trajanas buvo Marcijos ir Marko Ulpijaus Trajano, iškilaus senatoriaus ir karvedžio iš Ulpijų klano, sūnus. Šeima buvo įsikūrusi Ispanijos Betikos provincijoje^[1], kur dabar yra Andalūzija. Ta provincija buvo visiškai romanizuota ir vadinama pietų Ispanija. Pats Trajanas buvo vienas iš garsiųjų Ulpijų ilgoje eilėje, kuri tęsėsi ir po jo mirties. Jo vyresnioji sesuo buvo Ulpija Marciana, o dukterėčia – Salonina Matidija. Jis gimė 53 m. rugsėjo 18 d. Italikos mieste. Būdamas jaunas jis kilo armijos rangais kovodamas kai kuriose ginčytinose Romos imperijos teritorijose. 76–77 m. Trajano tėvas buvo Sirijos gubernatorius (Legatus pro praetore Syriae), o tuo metu Trajanas – Tribunus legionis. Jis tapo konsulu ir atsigabeno Apolodorą iš Damasko į Romą apie 91 m. Prie Reino jis dalyvavo imperatoriaus Domiciano ir jo įpėdinio Nervos karuose. Būdamas nepopuliarus armijoje Nerva turėjo ką nors daryti, kad užsitikrintų jos paramą. Jis tai pasiekė pasirinkdamas Trajaną savo įsūnytu įpėdiniu 97 m. vasarą. Būsimasis imperatorius Adrianas pranešė Trajanui žinią apie įsūnijimą ir todėl turėjo jo palankumą visą likusį gyvenimą. Kai Nerva mirė 98 m. sausio 27 d., Trajanas tapo imperatoriumi be jokių neramumų. Naują imperatorių Romos žmonės sveikino su dideliu entuziazmu, kurį jis pateisino valdydamas be kraujo praliejimo, paženklinusio Domiciano valdymą. Jis išlaisvino daugybę Domiciano neteisingai įkalintų žmonių ir grąžino didžiąją dalį Domiciano konfiskuoto turto. Šį procesą pradėjo Nerva prieš savo mirtį. Jo populiarumas buvo toks didelis, kad Romos senatas jam suteikė titulą optimus, reiškiantį „geriausias“. 113 m. Trajanas patraukė į paskutinį žygį, išprovokuotą partų, kai šie pasodino nepriimtiną karalių į Armėnijos karalystės, kurioje abi didžiosios imperijos dalinosi valdžią nuo Nerono laikų prieš penkiasdešimt metų, sostą. Jis iš pradžių žygiavo į Armėniją, nušalino karalių ir užėmė šalį. Po to patraukė į pačių partų žemes, užimdamas Babilono, Seleukų miestus ir galiausiai sostinę Ktesifoną 116 m. Jis toliau žygiavo iki Persijos įlankos, kur paskelbė Mesopotamiją Romos provincija ir skundėsi, kad yra per senas sekti Aleksandro Didžiojo pėdomis. Trajanas čia nesustojo. Vėliau 116 m. jis užėmė didelį Susos miestą. Nušalinęs partų karalių Osrojų I, pasodino į sostą sau palankų Partamaspatą. Niekada vėliau Roma nenueis tiek toli į Rytus. Tuo metu karinė sėkmė ir jo paties sveikata nusigręžė nuo Trajano. Hatros miesto tvirtovė su Tigro upe užnugaryje atlaikė apsiaustį. Jis asmeniškai ten buvo ir, spėjama, karštyje patyrė širdies smūgį. Dar kartą sukilo žydai Romos imperijoje ir Mesopotamijos žmonės. Trajanas turėjo atsitraukti, kad numalšintų maištus. Trajanas tai laikė laikinu atsitraukimu, bet jam nebuvo lemta daugiau vadovauti mūšiui – armija buvo perduota aukšto rango legatui ir Judėjos valdytojui Brinijui Karniksui Maksimui. Vėliau 116 m. Trajanas dar labiau susirgo ir išplaukė į Italiją. 117 m. pavasarį ir vasarą jo sveikata dar pablogėjo. Pasiekęs Seliną Sicilijoje, kuris vėliau pavadintas Trajanopoliu, jis staiga mirė nuo edemos rugpjūčio 9 d. Kasijus Dionas teigia, kad jo žmona Pompėja Plotina kelias dienas nuslėpė Trajano mirtį ir sufalsifikavo Adriano įsūnijimą. Adrianas, tapęs imperatoriumi, grąžino Mesopotamiją partams, kitos Trajano nukariautos teritorijos išliko. Trajano pelenai supilti po Trajano kolona. Per likusiąją Romos ir Bizantijos imperijų laikotarpį kiekvienas naujas imperatorius po Trajano būdavo Senato pagerbiamas malda felicior Augusto, melior Traiano, reiškiančia „tegu jis būna laimingesnis už Augustą ir geresnis už Trajaną“. Trajano reputacija išliko nesumažėjusi devyniolika amžių. Krikščionybės išplitimas Romoje turėjo įtakos legendos apie jį sukūrimui: viduramžiais buvo paplitęs pasakojimas, kad popiežius Grigalius I per dievišką įsikišimą prikėlė Trajaną iš numirusių ir pakrikštijo. Tai aprašoma Auksinėje legendoje. Teologai, pavyzdžiui, Tomas Akvinietis, Trajaną laiko dorybingo pagonio pavyzdžiu. Dantės „Dieviškojoje komedijoje“ Trajanas sutinkamas Jupiterio danguje su kitais istoriniais ir mitologiniais veikėjais, žinomais dėl jų teisingumo.

Dupondijus (lot. dupondius 'dvisvaris') – žalvarinė senovės Romos moneta, verta 2 asų, ¹⁄₂ sestercijos ar ¹⁄₈ denaro. Dupondijus buvo įvestas Romos respublikos laikais kaip didelė lieta moneta, nors įvedant ji svėrė mažiau kaip 2 svarus. Monetos averse buvo deivės Romos biustas, o reverse - šešių stipinų ratas. Šio nominalo monetos nebuvo gaminamos pasibaigus Respublikos epochai. Po Augusto monetų reformos apie 23 m. pr. m. e. sestercijus ir dupondijus gamino iš auksaspalvio vario lydinio žalvario, vadinto lot. orichalcum. Žemesnių nominalų monetos buvo kaldinamos iš raudono vario. Tačiau kai kuriuos dupondijus Augusto laikais kaldino iš vario, o valdant Neronui kai kurie asai buvo kaldinti iš žalvario. Pastaruosius galima atpažinti pagal mažesnį dydį ir metalą. 66 m. Nerono valdymo metu dupondijus paprastai atskirdavo nuo panašaus dydžio asų pagal spindulinę karūną ant imperatoriaus galvos (jos nebūdavo asuose). Spindulinė karūna rodė dvigubą vertę ne tik dupondijuose, bet ir antoninianuose (dvigubas denaras) bei dvigubuose sestercijuose. Anksčiau ir vėliau kaldinti dupondijai neturėjo spindulinės karūnos, todėl juos sunku atskirti nuo asų, kai dupondijų spalva dėl storos patinos nebematoma.