Eduardas VII (1841 m. lapkričio 9 d. Londonas – 1910 m. gegužės 6 d. ten pat) – D. Britanijos karalius, Indijos imperatorius (1901–1910 m.). 1861 m. karinėje tarnyboje užmezgus romaną su aktore, karalienė Viktorija jį ilgam nušalino nuo valstybės reikalų. Iki 1892 m. jam drausta skatyti ministrų kabineto posėdžio protokolus. Jo populiarumas Europoje padėjo vyriausybei 1904 m. sudaryti Jungtinės karalystės ir Prancūzijos Antantės sąjungą (Entente Cordiale). Eduardo parama karo ministro R. Burdono vykdytoms reformoms leido geriau pasirengti Pirmajam pasauliniam karui. Velso princas vedė 1863 m. kovo 10 d. Danijos princesę Aleksandrą Danę (1844 m. gruodžio 1 d. – 1925 m. lapkričio 20 d.), Rusijos imperatorės Marijos Fiodorovnos seserį). Šioje santuokos gimė šeši vaikai:

Albertas Viktoras Klarensas (1864 m. sausio 8 d. – 1892 m. sausio 14 d.), Klarenso hercogas;

Jurgis (1865 m. birželio 3 d. – 1936 m. sausio 20 d.), Jungtinės Karalystės karalius Jurgis V;

Luiza (1867 m. vasario 20 d. – 1931 m. sausio 4 d.), ištekėjo už Aleksandro, Faifo hercogo;

Viktorija (1868 m. liepos 6 d. – 1935 m. gruodžio 3 d.), netekėjusi;

Mod (1869 m. lapkričio 26 d. – 1938 m. lapkričio 20 d.), ištekėjo už Norvegijos karaliaus Hakono VII.

Aleksandras Džonas (1871 m. balandžio 6 d. – 1871 m. balandžio 7 d.).